Vilną suvelti galima tik dėka unikalių jos savybių. Esant tam tikrai drėgmei, temperatūrai ir mechaniniam poveikiui, vilnos pluoštas turi savybę persipinti ir sutankėti. Vilnos plaukeliai yra elastingi ir turi žvynelius, kurie vėlimo metu tarsi užsirakina. Todėl vilna – vienintelis pluoštas, kurį galima suvelti. Vėlimo metu vilnos tūrinė apimtis žymiai sumažėja.
Norint velti, reikia nesuverptos vilnos ir kitų priemonių.
Vilna ir jos rūšys
Vėlimui naudojama įvairių gyvūnų vilna – ožkų, kupranugarių, jakų, lamų, triušių, kiškių ir net šunų bei kačių.
Bet dažniausiai naudojama avių vilna, nors tam naudojami ir prabangesni pluoštai – kašmyras, alpaka, mohera. Avies vilnos savybes lemia avies veislė, jos auginimo sąlygos. Kuo plaukas plonesnis, tuo minkštesnis ir švelnesnis bus būsimas gaminys. Plonumą nulemia plauko storis, kuris matuojamas mikronais (mic). 16–18 mic – ypač plona vilna, 21–23 – mic – labai plona. Tokio plonumo dažniausiai būna merino vilnos plauko storis, gaminiai iš jos – švelnūs, nekandantys net kūdikiams. Iš jos veliami šalikėliai, pirštinės, kepurės ir kiti gaminiai, kurie tiesiogiai liečiasi su oda. Iš storesnių pluoštų veliami gaminiai, kuriems reikalingas tvirtumas, standumas. Pavyzdžiui, šlepetės, rankinės. Parduotuvėse galima rasti jau dažytos, karštos vilnos, visiškai paruoštos velti.
Grubi avių vilna -kitaip veltinių vilna – kadangi iš šios vilnos gaminami veltiniai (žieminis apavas). Tai nerūšiuota įvairaus įvairaus ilgio bei storio vilna. Tokia vilna dar tinka kilimams, dideliems gaminiams, bet netinka rūbų, aksesuarų ir kitų gaminių vėlimui,t.y. to kas liečiasi su oda, nes tokia vilna „kanda“.
Avių vilna. Tai puikios kokybės vilna, kuri gaunama iš avių, auginamų Australijoje, N. Zelandijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kt.
Merinosų avių vilna. Merinosai – kalnų ir aukštumų avys, kilusios iš Naujosios Zelandijos ir Australijos. Rūbų, aksesuarų ir viso to kas liečiasi su oda vėlimui labiausiai tinka merinosų vilna, todėl, kad ji labai plona, švelni, ilgapluoštė, banguota, lengvai ir paprastai veliasi.
Alpakos vilna. Alpaka – kupranugarinių šeimos porakanopis žinduolis. Alpakos šiek tiek panašios į lamas, tik mažesnės. Visos alpakos prijaukintos, laukinių nėra.Alpakos auginamos Ekvadoro, Peru, šiaurės Bolivijos ir šiaurės Čilės Anduose, aukščiuose nuo 3500 m iki 5000 m virš jūros lygio. Auginamos vilnai, kuri naudojama panašiai kaip ir avių vilna. Minkštesnė ir tvirtesnė nei kašmyro, lengvesnė nei avies, švelni kaip merinosų ir spindinti kaip šilkas – alpakų vilna yra prabangos produktas. Priklausomai nuo alpakos amžiaus bei veislės, jos vilna vidutiniškai 4-6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avies.
Mohera. Tai ožkų vilna. Moheros panaudojimas vėlime leidžia pasiekti neįtikėtinų efektų, mat ši ožkų vilna labiau blizganti nei avies, todėl velto gaminio paviršiui suteikia aksominį blizgesį. Geriausiai gaminių dekoravimui naudoti moherą, gautą kerpant ožiukus, nes ji labiausiai dekoratyviai blizganti ir banguota.
Kašmyras. Tai labai prabangi vilna gaunama iš Kašmyro ožkų, kurios gyvena Indijoje, Kinijoje Tibete, Irake, Irane ir Mongolijoje, Afganistane. Vilnos plaukas yra cilindro formos ir turi švelnų, šilkinį blizgesį. Kašmyras labai lengvas ir labai šiltas. Prabangiųjų audinių žaliava – minkštas apatinis Kašmyro ožkų plaukas, kuris ne kerpamas kaip avis, bet atsargiai iššukuojamas. Išeiga labai nedidelė: iš ožio pavyksta iššukuoti 150 – 200 gramų švelnučio plauko, o iš ožkos – vos 100 gramų tinkamos žaliavos. Aukščiausios kokybės kašmyras gaunamas Vidinės Mongolijos regione. Kašmyro audiniai turi specifinį žvilgesį, jie labai minkšti
Vėlimo reikmenys
Vėlimas gali būti sausas ir šlapias. Tai yra, naudojant vandenį ar be jo. Šie du vėlimo būdai yra visiškai skirtingi ir neturi tarpusavyje nieko bendra, išskyrus pačią žaliavą – vilną. Priklausomai nuo vėlimo būdo, darbui reikalingi įvairios darbo priemonės ir medžiagos.
Darbo priemonės veliant sausuoju būdu
Kempinėlė arba porolono kilimėlis. Veliant, rankose laikyti vilnos gniužulą yra nepatogu ir pavojinga – galima įsidurti, todėl patogiau yra dirbti ant kilimėlio, kurio storis apie 10 cm. Patikrinti kilimėlio aukštį galima įdūrus į jį pačią ilgiausią vėlimo adatą – adatos galiukas neturėtų pasirodyti kitoje kilimėlio ar kempinėlės pusėje. Išsirenkant poroloną atkreipkite dėmesį į jo tankumą – jis turi būti maksimalus.
Lanolinas arba vaškas fiksavimui. Šios paprastos fiksavimo priemonės prireikia veliant ir tankinant mažas detales.
Tekstiliniai klijai. Specialūs klijai įvairių rūšių adinių klijavimui, tame tarpe ir vilnonių. Jų prireikia pabaigiant gaminio apipavidalinimą – pritvirtinant įvairiausius aksesuarus ir papildomus dekoratyvinius elementus.
Vėlimo adatos. Šios adatos būna įvairių dydžių su skirtingų rūšių įpjovomis darbinėje srityje. Pagal įpjovų formą adatos būna trikampio, karūnos ir žvaigždės tipo.
Pagal dydį skirstomos į tris grupes: plonos, vidutinės ir storos. Storos ilgos adatos naudojamos darbo pradžioje arba veliant grubią vilną. Vidutinės – pagrindiniame darbo etape. Plonos naudojamos norint pasiekti formų ir linijų išbaigtumą. Adatos pagamintos iš grūdinto plieno, kuris yra kietas, nelankstus, bet nuo lenkiančių judesių gali lūžti, todėl ypač atsargiai reikia dirbti su plonomis adatomis. Tam, kad dirbti būtų patogiau, adatas galima įstatyti į laikiklį. Laikikliai būna įvairūs – vienai ar keletui adatų. Keletą adatų patogu naudoti, kai reikia suvelti didelį plotą – tai pagreitiną procesą.
Badant, vilna užkabina plaukelius, jie sukišami vis giliau. Taip gaminys tvirtėja ir susivelia.
Sausu būdu galima nuvelti ne viską. Adata dažniausiai veliami apimtį turintys daiktai, pavyzdžiui, žaisliukai, mini skulptūros, paveikslai.
Darbo priemonės veliant šlapiuoju būdu
Veliant šlapiuoju būdu reikia daugiau darbo priemonių:
Pirmiausia – patogus darbo stalas. Jis turi būti sausas ir labai tvirtas. Jei yra galimybių, paaukštinkite stalo aukštį 10 cm. Taip galėsite išsigelbėti nuo nugaros skausmo. tam kad pakelti stalo kraštus, galite panaudoti plastikinius vamzdelius. iš viršaus stalą uždenkite tankia polietileno plėvele.
Muilas -(be priedų, geriausiai alyvuogių), kuris paspartina vėlimo procesą. Vieni renkasi kietą, kiti – skystą muilą ar muilo mišinius iš drožlių.
Patiesalai – tai gali būti guminis kilimėlis nelygiu gofruotu pagrindu, bambukinės žaliuzės, burbulinė plėvelė.
Užtiesalai -tai gali būti labai plona polietileno plėvelė, sintetinės užuolaidos atraiža, moskitų tinkliukas, o taip pat ploni, lengvai sumirkstantys medvilniniai audiniai.
Žirklės – geriausiai siuvimo.
Purkštuvas, tarka, plaktuvas, puodai, dubenys,kempinėlės, šepetys su rankenėle, siuvimo adatos, rankšluosčiai, karštas vanduo.
Niekada nebandžiusiesiems velti reikėtų pradėti nuo paprasčiausių veltinio rutuliukų, kuriuos po to galima panaudoti papuošalams. Po to mokomasi velti plokščius daiktus – kilimėlius, gėles. Tai irgi pakankamai lengva užduotis pradedantiesiems, visiems pavyksta.
Mokantis pradmenų svarbu išmokti teisingai sukloti vilną, keičiant vilnos klojimo kryptis, užleidžiant vilnos kuokštelius vieną ant kito, kad klojinys būtų tolygus, be guzų ir skylučių. Kai išmokstama šių pagrindinių dalykų, tuomet galima imtis sudėtingesnių gaminių, vadinamojo tūrinio vėlimo: pirštinių, kepurių, šlepečių, rankinių, ir tik įgijus daug vėliau galima užsiimti veltinio drabužių gamyba – tam reikia didelio meistriškumo ir ne vienų metų vėlimo patirties.
Šaltiniai:
1. К.Шинковская „Вещицы из войлока“
2. А.Пиппер „Модные шарфы“
