Veltinio istorija

Vėlimas – pati seniausia vilnonių audinių gamybos technika. Pasak legendos, pirmas veltas kilimas  atsirado  Nojaus laive. Avys, plaukusios šiame laive buvo suvarytos į labai mažus gardus. Vilnos nuo jų šonų krito ant grindų, drėko, buvo trypiamos ir vėlėsi po kanopomis. Kai avys paliko laivą, ant grindų pasiliko gulėti šiltas vilnonis kilimas. Bet tai tik legenda. Archeologai pirmų veltų gaminių atsiradimą datuoja VI – V a.pr.m e. Surinkę laukinių gyvūnų vilną, kai jie šeriasi, senovės žmonės gamino pirmuosius primityvius rūbus, ir tik praėjus amžiams žmonės išmoko verpti, austi, megzti. Į pasaulinę kultūrą veltinis įėjo kaip Eurazijos stepių klajoklių, Tibeto kalnų aviganių , Pamyro, Altajaus, Kaukazo, Karpatų, Balkanų ir Priešakinės Azijos (Irano, Afganistano) išradimas. Seniausi išsilaikę iki mūsų dienų gaminiai iš veltinio buvo pagaminti Kalnuotajame Altajuje  2600 metų atgal.

Iki šių laikų Eurazijos klajokliai apsiuva veltiniu savo kilnojamus būstus - jurtas. Jurta – tai kilnojamas, mediniais ramsčiais įtvirtintas Vidurinės Azijos stepių klajoklių būstas; palapinė. Tradicinė jurta yra apskritimo formos, dengiamąją medžiagą sudaro avies vilnos veltinis pluoštas, kurio dydis siekia 4X4 m ir 5X5 m. Mediniai rėmai sudaro žiedinį karkasą, stogą remiančius polius bei duris. Šviesa į būsto vidų patenka per viršuje padarytas angas (šangyraką), kurios naktį uždengiamos. Jurtos centre įrengiama ugniavietė. Jurta gerai pritaikyta prie klajokliško gyvenimo būdo ir rūstaus klimato: ji lengvai surenkama ir pergabenama, storas vilnos sluoksnis saugo nuo šalčių, apskritimo forma mažiau priešinasi vėjui.

Egzistuoja hipotezė, kad vienas iš faktorių, leidusių Čingischanui kirsti didžiulius atstumus per mongolų karus XIII amžiuje, buvo būtent lengvi, greitai surenkami ir labai šilti veltinio namai.

Kad pagaminti tokius didelius veltinio gabalus?  Klajokliai velia avių vilną specialiu strypu ( tai daro sausą saulėtą dieną, tam , kad vilna nesudrėktų). Po to tam, kad sutankėtų, suveltą vilną apipurškia vandeniu arba pieno pasukomis. Paruoštą masę susuka į ruloną, tada įvynioja į odą, medžiagą arba paklotą ir volioja per žemę rankiniu būdu arba pasikvietę du raitelius, pertempia 10 -15 kartų 1 km atstumu.

Darydami veltinį namų apyvokos daiktams, batams ir kilimėliams, vilną  velia ir tankina rankomis.

Vėlimo technikos vystymosi istorija yra labai įdomi. Daug amžių atgal Eurazijos klajokliai darė iš vilnos ne tik apdangalus jurtoms ir neįmantrius namų buities daiktus, bet ir dar daug ką. Pavyzdžiui, drabužius, interjero detales ( veltines pagalves, takelius, kilimus, kilimėlius miegui), gyvulininkystės reikmenis (patiesaliukus naujai gimusiems veršiukams, kupranugarių balnų detales, arklių gūnias ir antklodes), dideles veltines terbas krovinių pervežimui Ir dar daug kitų dalykų.

Iš klajoklių šis vilnos panaudojimo būdas  nukeliavo ir pas sėslius gyventojus ir gamybos būdai pradėjo plisti po visą pasaulį. Daugelyje šalių buvo sukurta plono veltinio – fetro – pramoninė gamyba.

 Bet būtų neteisinga tvirtinti, kad vėlimo technika žinojo tik rytų tautos. Pavyzdžiui Suomijoje, Peru ir kitos šalys, kur buvo naminės avys ir ožkos, taip pat turi senas veltinio gamybos tradicijas.

Šiandien ši viena iš seniausių tekstilės rūšių vėl tapo madinga ir aktuali. Pusiau užmirštas amatas paskutinį dešimtmetį  atgimė  šiuolaikinėje mados industrijoje. Veltinis pagamintas pagal senovinę technologiją įgavo be galo daug naujų spalvų – gaminami nuostabūs papuošalai, drabužiai, dekoro, interjero detalės.

Darbų autorė V.Rimkutė

Vilna – tai be galo daugialypė medžiaga kūrybingiems žmonėms.

Šaltiniai:

1. Шинковская К.А  „Вещицы из войлока“

2. http://www.facebook.com/media/set/?set=a.141849772492276.24326.100000017627726&type=3

Parašykite komentarą