Mezgimo istorija

Mezgimo istorija

pagal  Julie Theaker

 

Mezgimo istorija turi dar daug paslapčių ir nuspėjama iš fragmentų, saugomų viso pasaulio muziejuose.

Mezgimas yra gaminiai pagaminti  iš vilnos, šilko ir kitų pluoštų, kurie, deja, yra lengvai suyrantys net ir idealiose sąlygose. Mezgimo virbalai – dvi aštrios lazdelės….Anksčiau siūlų verpimas rankomis užimdavo daug laiko, taigi išaugti mezginiai buvo ardomi ir mezgami iš naujo. Siūlus išmesdavo tik tada, kai jie pilnai susidėvėdavo. Nedaug žmonių  pagalvojo išsaugoti savo megztus daiktus ainiams ir todėl po tiek metų nelabai liko ką naudingo iš megztų daiktų rasti. Bet kartais mums pasiseka. Mūsų turimi archeologiniai įrodymai yra labai įdomūs, o be to dar yra ir daugiau būdų sužinoti istoriją.

Remiantis kalbotyra, visi tyrinėjimai rodo, kad mezgimas yra gana naujas išradimas. Nėra senovės legendų apie mezgimą, taip kaip apie verpimą ar audimą. (Prisiminkime graikų mitologijoje Archanė, egiptiečių Neftidė,budizme Amaterasu). Nėra senovės legendų apie dievus ar deives , kurios mezgė, ir nėra legendų apie tai, kaip tai buvo išrasta arba duota dievų.  Tai rodo, kad mezgimas atsirado ne taip jau seniai, buvo sukurtas jau po mitologinių laikų. Gaila, nes manau mezgimo deivės būtų jėga…gal mes galime sugalvoti nors vieną?..

Oksfordo anglų kalbos žodyno tyrinėjimas atskleidė, kad terminas „megzti“ nebuvo įtrauktas į žodyną iki XV a.  Tolesnė peržiūra atskleidžia , kad termino „megzti“, darant kilpas su dviem virbalais, nebuvo jokioje Europos kalboje iki Renesanso.  Išskyrus Artimuosius Rytus ir Ispaniją, kitose pasaulio vietose žodis reiškiantis mezgimą atsirado dar vėliau. Taigi akivaizdu, kad mezgimas atsirado ne taip ir seniai.

Viskas, kas liko iš fizinių įrodymų, yra krūvelė megztų fragmentų ir daug spekuliacijų ta tema. Aš ir sakau, kad megztus fragmentus sunku suprasti. Prieš išplintant mezgimui, kitas amatas , naudojant tam tikrą kilpų metodą vadinamą nalbinding, buvo naudojamas tampriems audiniams gaminti. Vietoj dviejų mezgimo virbalų nalbindinge kilputėms gauti naudojama viena siuvimo adata.

Šioje nuotraukoje galite pamatyti kaip nalbinding yra daroma.

 Kai kurių muziejų vadinamas mezgimu viena adata,  nalbinding yra struktūriškai panašus į mezgimą, bet tvirtesnis, mažiau tamprus ir daug sunkiau padaromas. Dėl to audinys atrodo labai prastai, nebent yra padarytas meistro, ir tai nėra kažkas , ką galėtų daryti vaikai ganydami avis, skirtingai negu mezgimas.

Šiose nuotraukose kojinės  apie IV a. yra pagamintos nalbinding būdu. Jos atrodo labai panašiai kaip skersinis siuvinėjimas arba vyto dygsnio mezgimas.

Didžiausias  sumaišymas tarp nalbinding ir mezgimo yra garsūs Dura–Europos fragmentai, kuriuos daugelis laiko seniausiais žinomais mezgimo fragmentais. Jie yra rasti Indo upės slėnyje ir manoma, kad jiems yra keli tūkstančiai metų.  Tai paminėta daugelyje knygų.  Patys archeologai tai apibūdina kaip mezgimą (man nuoširdžiai įdomu, ar tarp tų archeologų buvo nors vienas mezgėjas). Barbara Walker net sukūrė raštą, kad mes visi galėtume numegzti  kažką istorinio. Deja , bet buvo įrodyta, kad Dura–Europos fragmentai buvo pagaminti nalbinding būdu. Na bet iš megztos šių fragmentų versijos galima būtų pagaminti porą neblogų kojinių.

Fragmentai yra saugomi Yale Universiteto Meno Muziejuje

Seniausias žinomas mezgimas, formuojamas dviem virbalais ištraukiant kilpą per kilpą yra vadinamos koptų  kojinės rastos maždaug   apie X a. datuojamose egiptiečių koptų kapavietėse.  Šių kojinių yra rasta gana daug nedidelių fragmentų, ir visi  megzti baltos  ir indigo spalvos siūlais. Daugelis jų turi Khufic (dekoratyvinis arabų raštas) išmegztus palaiminimus ir simbolius, kurie apsaugo nuo blogio. Visi jie atrodo tikrai gerai.Beje, visi senieji mezginiai, kurie yra išlikę iki mūsų laikų , yra megzti iš medvilnės – iššūkis pluošto snobams. Taip – būtent  iš medvilnės. Vilna mezgimui buvo pradėta naudoti gerokai vėliau.

Štai keletas pirmųjų  rastų kojinių fragmentų. Jūs galite pastebėti, kad raštai yra gana sudėtingi. Iš šių kojinių galime daryti išvadą , kad mezgimas yra truputį senesnis negu mes manome.  Mūsų turimi fragmentai yra gerai atrodantys, kokybiškai numegzti, naudojant sudėtingus raštus. Kitaip sakant, ar jūs megztumėte tokio sudėtingo rašto kojines kaip savo pirmąjį mezginį, ypač jei nebuvo kas jus to išmoko?  Turint tai omenyje, ir turint mūsų tūkstančio metų fragmentus, mezgimas turėtų būti 100–200 metų senesnis, įvertinant žmonių kartų perduodamų žinių ir metodų kūrimą. Man skauda mano istorijos apsėstą širdį, bet turiu pripažinti– mezgimas nėra senas išradimas visos žmonijos istorijos atžvilgiu.

Tarp kai kurių istorikų (aš neminėsiu vardų) vyksta didelės diskusijos, apie tai, kur buvo išrastas mezgimas. Yra gana daug artefaktų nuo Egipto ir Maurų apgyvendintos Ispanijos iki likusios Europos dalies. Kai kurie eurocentrikai teigia,  jog nepakanka įrodymų,  kad  mezgimas buvo išrastas Artimuosiuose  Rytuose, todėl aš pateiksiu keletą faktų, kurie manau įtikina, kad mezgimas buvo išrastas Artimuosiuose Rytuose. Turėkite omenyje, kad mes kalbame apie viduramžius.

Pirmieji mezginiai Europoje yra rasti Ispanijoje, kur tuo metu gyveno arabai. Jie rasti kape, kuris buvo uždarytas 1275 m. – tiesiai tamsiųjų amžių tamsiausiame viduryje. Ir dar , visi senieji mezgimo fragmentai turi įmegztus į save rašmenis.  Daugelis iš megztų kojinių fragmentų turi išmegztą žodį „Alachas“. Manoma, kad šis žodis buvo naudojamas kaip palaiminimas. Ispanijoje rasta pagalvė turi „palaiminimą“, išmegztą dekoratyviuoju arabišku raštu apie kraštus. Galima gana drąsiai teigti, kad žodžių įmezgimas į mezginius buvo darytas pirmus kartus, nes tuo metu didžioji dalis Europos buvo neraštinga. Ir būtent islamo pasaulyje raštingumas buvo plačiai paplitęs. Niekas manęs neįtikins, kad beraščiui galėjo kilti mintis  išmegzti žodžius ant kojinės. Taigi, senieji mezgimo fragmentai buvo pagaminti raštingo žmogaus, o tokių išsilavinusių žmonių, mokančių arabų dekoratyvinius raštus daugiausia gyveno kažkur islamiškame pasaulyje.  Dar pridedu  tai, kad pirmuosius 400 ar 500 mezgimo metų buvo naudojama medvilnė iš šilkas. Ne vilna. Medvilnė ir šilkas buvo žymiai labiau paplitę Artimuosiuose Rytuose nei Europoje. Jei mezgimas būtų prasidėjęs Europoje, greičiau būtų naudojama vilna arba linas.

Mano paskutinis įrodymas yra tai, kaip mes mezgame. Ar kada nors pastebėjote , kad mes mezgame iš dešinės į kairę? Ar kada nors susimąstėte kodėl? Mes rašome iš kairės į dešinę, ar tai nereikštų, kad mes turėtume megzti iš kairės į dešinę? Taip būtų tik jei mes būtume išradę mezgimą. Arabų kalba rašoma iš dešinės į kairę. Aš kertu lažybų, kad mūsų dabartinis mezgimo būdas yra to palikimas. Mes mezgame iš dešinės į kairę todėl, kad kažkoks arabų žmogus tai pradėjo daryti dar daugiau kaip prieš 1000 metų. Argi istorija ne jėga?

Taigi ką mes žinome?  Mezgimas tikriausiai, žybt, ir atsirado Egipte arba aplinkinėse žemėse prieš daugiau kaip tūkstantį metų ir plačiai išplito į Europą per prekybos kelius. Pagal kitą teoriją, mezgimas į Europą atkeliavo  Kryžiaus žygių metu  (1095–1291m.), bet man sunku įsivaizduoti karžygius, laisvalaikiu nuo prievartavimų ir plėšimų dalinantis Artimųjų Rytų kojinių mezgimo technikomis. Galite vadinti mane cinike, bet aš negaliu įsivaizduoti kaip krūvelė arabų, laisvalaikiu nuo puolimų galėtų mokinti keletą smirdančių europiečių, kaip reikia megzti.

1275 m. Ispanijoje rasta pagalvėlė nurodė mums tolesnės mezgimo istorijos kryptį. Toliau buvo keletas prastai numegztų pirštinių rastų Prancūzijoje datuojamų apie XIII a.(matyt , kažkas mokėsi megzti, pamatęs arabų megztą prekę). Taip pat vokiškame 1297m. kape  buvo rastos  liturginės pirštinės – tokios panašios yra ir Viktorijos ir Alberto muziejuje.

Šiame etape mezginiai vis dar buvo prabangos prekės, nes buvo mezgami iš importuoto šilko ir  medvilnės. Daugiausia buvo mezgami tokie gyvybiškai nesvarbūs dalykai, kaip pagalvės, liturginės pirštinės ir krepšiai.

Apie 1350 m. pradėjo atsirasti paveikslai pavadinti „mezgančiomis Madonomis“. Juose vaizduojama mezganti     Šventoji Marija. Paveikslai yra pakankamai detalizuoti ir parodo, kad Europoje tikrai mokėjo megzti. Kaip manoma anksčiausias iš šių paveikslų buvo rastas Šiaurės Italijoje (ne taip jau toli nuo Ispanijos, jei mąstytume  prekybos kelių terminais). Kita mezganti Madona buvo nutapyta Vokietijoje apie XV a.. Taigi mezgimas tada jau buvo pradėjęs greitai sklisti.

XVI a. viduryje  atsirado nauja puošybos ant mezginių technika – puošimas dygsniais. Jis pirmą kartą rastas ant kojinių poros kape 1562m. Toledo mieste, Ispanijoje. Tuo metu visų kojinių kraštai buvo garbanoti. Ar galite įsivaizduoti?

XVI a. dauguma Europos turtuolių turėjo bent vieną porą megztų  kojinių  (tai buvo trumpų kelnių ir ilgų kojinių vyrams laikai. Atsimenate? ), ir galbūt dar turėjo megztus marškinius ar liemenę.

1566 m. Švedijos karalius Erikas atliko savo rūbų inventorizaciją. Jis turėjo 27 poras šilkinių kojinių, importuotų iš Ispanijos, kurių kiekviena pora kainuoja tiek pat, kiek jo tarno metinė alga (jam pasisekė, kad neturėjo jokių mokesčių mokėtojų, kuriems turėtų atsiskaityti). Šių kojinių plonumas buvo beprotiškas. Nancy Bush sako, jos buvo iš 25 akučių ir 32 eilučių colyje. Taip, colyje ! Ir tai buvo prieš mezgimo rėmelių ir bet kokios mezgimo automatizacijos išradimą. Jos buvo megztos rankomis. (Mezgėjų labui aš tikiuosi, kad jie ar jos tai darė saulės šviesoje, bet kartu lažinuosi, kad tikriausiai ne, vargšai).

Megztos liemenės ir marškiniai taip pat tuo metu buvo populiarūs. Daugiausia buvo mezgami iš šilko ir paauksuotų siūlų. Aukso verpalai tuo metu buvo pagaminti iš tikro aukso. Ar galite įsivaizduoti, kaip smagu buvo iš tokių siūlų megzti? Na, bet jie tikriausiai nusitrindavo ir maždaug po metų atrodydavo klaikiai. Žvelgiant į šį švarkelį, galime pamatyti, kad, tada, kai jis buvo numegztas, jie vis dar laikėsi šių idealų. Megzti marškiniai buvo panašūs į tų dienų austus marškinius. Karalius Karolis I iš Anglijos manoma nešiojo vienus iš tokių marškinių, tuo metu, kai jis buvo nukirsdintas 1649 metais.Tai buvo dangaus mėlynės spalvos šilkas, megztas 8,5 akučių cm arba 17 akučių colyje. Mezgimas vis dar buvo išskirtinis, bet jau neilgam. Ekonomika kėlė savo galvą. Didėjo pasiūla ir paklausa.

Paklausa buvo neįtikėtinai didelė. Atsirado mezgimo industrija. Anglijoje ir kitose Europos šalyse  atsirado skrybėlių mezgimo gildija. Kai paprastas žmogus išmoko megzti, atsitiko tai, kas akivaizdu – pradėjome megzti patys sau. Vieni pirmųjų plačiai paplitusių mezgtų gaminių, buvo gilės formos skrybėlės , numegztos iš veltos vilnos.

Ši skrybėlė numegzta XVII a.. Taip, teisingai, mums reikėjo 500 m., kad pradėti megzti paplitusius kasdieninius daiktus iš vilnos.

Po to istorija ganėtinai lengvai nuspėjama – mezgimas išplito po visą pasaulį per prekybos kelius. Dideli mezgimo gerbėjai buvo jūreiviai, nes megzti nereikėjo daug vietos, mezginys lengvai pernešamas, be to mezgimas davė jiems užsiėmimą ilgų kelionių metu. Vėliau Europoje valstiečiai pamažu pradėjo megzti savo tautinius  rūbus, duodami mums visus  šiuos  taip mielus megztinius, kuriuos mes (gerai aš) taip mėgstame megzti. Per visus tuos metus mezgimo vaidmuo drastiškai keitėsi  nuo didelės paklausos prabangos prekės iki  mažos paklausos liaudies amatininkų megztų darbų, ir atgal.

Karalienės Viktorijos epochoje mezgimas tapo savotišku menu. Buvo mezgami visokie gražūs nėriniai, krepšiai, kūdikių drabužiai. Būtent tada atsirado papuošimo būdas įmezgant į mezginį mažais karoliukais papuoštus siūlus.

Kita mezgimo revoliucija tapo idėja megzti sportinius rūbus. Jie atsirado iš karo dviejose  vietose – Didžiosios Britanijos karališkoje šeimoje ir pas Paryžiaus dizainerius. Velso princas pradėjo nešioti Fair Isle megztinius, žaisdamas golfą (tas kur pavaizduotas viršuje yra panašus į tą kurį nešiojo princas, bet kur yra tikrasis niekas nežino, jei jis iš vis dar egzistuoja).

Po to Elsa Schiaparelli pradėjo masiškai megzti  megztus megztinius, dėl kurių visi pašėlo, o toliau istorija manau aiški. (Ačiū dievui, bet aš tikrai negalėčiau nešioti tokių visą laiką).

1930 m. prasidėjus pasaulinei depesijai, buvo sukurta keletas kooperatyvų su tikslu padėti moterims užsidirbti pinigų mezgant. Tikriausiai pelnytai garsiausias iš šių kooperatyvų buvo Bohus Stickning , kurį Švedijoje įkūrė Emma Jacobsson.

Mezginiai vis dar populiarūs tarp užkietėjusių mezgėjų, tokių kaip aš, kaip nuostabūs spalvų ir dizaino pavyzdžiai, įrodantys , kad su kantrybe ir dėmesiu bet kurį darbą galima paversti  meno kūriniu. Žemiau yra nuotrauka vieno iš populiariausio dizaino megztinio, pavadinto „Blue Shimmer“.

Tai, kas mezgimą padarė populiarų tada, kai jis buvo išrastas, daro jį populiariu ir šiais laikais – tai paprastumas. Su dviem virbalais ir  siūlais jūs galite sukurti bet kokį drabužį (ir tai ne tik paprasta, tai taip pat yra jėga!!!) . Kartais mes pridedame naujų technikų, bet pats mezgimo pagrindas beveik nepasikeitė per 1200 metų, kai kažkoks vargšas nailbinderis numetė adatą,ir pasakė: „na turi būti geresnis būdas“.  Mezgimas dabar yra toks populiarus , kaip niekada, jei ne daugiau. Žmonės mokosi megzti kasdien, ir mezgimo klasės klesti.

Mokslininkai jau pradėjo megzti iš nailono arterijas, kurios būtų transplantuojamos į kūną, bei metalinius skydus žarnoms. Įdomu– ką mes dar megsime?

Pastabos:

Nuotraukos yra iš:

Viktorijos ir Alberto muziejaus

Richard Rutt „Mezgimo rankomis istorija“

Nancy Bush „Liaudiškos kojinės“

Vogue Knitting’s Winter

 

Rodomas puslapis 1 iš 3712345...102030...Paskutinis »

Rankų darbo gėlės iš polimerinio molio DECO

Rankų darbo gėlės iš japoniško polimerinio molio. Art studija AP Deco organizuoja mokymus bei priima užsakymus .

Paskelbta Rankdarbių kursų, mokymų anonsai | Komentuoti

Gėlės iš japoniško polimerinio molio DECO CLAY

Art studija AP Deco pirmoji Lietuvoje organizuoja gėlių lipdymo  iš polimerinio molio  mokymus ir/ar bandomąsias pamokas. Šio meno gali išmokti kiekvienas norintis, jis nereikalauja ypatingų įgūdžių , įrankių. Polimerinis molis DECO CLAY suteikia unikalią gakimybę realizuoti savo kūrybines idėjas . … skaitykite toliau

Paskelbta Rankdarbių kursų, mokymų anonsai | Komentuoti

Japoniškas polimerinis molis DECO

Japoniškas polimerinis molis DECO suteikia unikalią galimybę savo rankomis, nenaudojant sudėtingų įrankių ir kėpimo , kurti realistines gėles ir jomis dekoruoti vazas, žvakes, rėmelius . Art studija AP DECO yra pirmas Lietuvoje sertifikuotas DECO Akedemijos atstovas, mokinantis lipdyti gėles pagal … skaitykite toliau

Paskelbta Rankdarbių kursų, mokymų anonsai | Komentuoti
Rodomas puslapis 1 iš 3712345...102030...Paskutinis »