Rankdarbiai

    Rankdarbiai visose pasaulio tautose nuo senų laikų buvo didžiai vertinami.  Nuo seniausių laikų rankdarbiai  atnešė mums grožio sampratą, išmokė  pajusti tų laikų žmones. Mes galime tik žavėtis senųjų meistrų  meniškumu ir rankdarbių atlikimo technika. Daugelis išlikusių iki šių dienų senųjų meistrų  rankdarbių yra tiek meniškai ir techniškai idealūs, kad imituoti jų šiais laikais praktiškai neįmanoma.

      Šiuo metu  rankdarbiai yra ne vien menas- tai kūrybos džiaugsmas, bendravimas, dėmesio ir kantrybės ugdymas.  

„Iki šiol virbalų skambčiojimas kam nors šalia mezgant man yra vienas jaukiausių garsų pasaulyje. Senelio pintas krėslas, močiutės iš bičių vaško išlieta žvakė, iš balto popieriaus lapo iškarpyta snaigė ar net atsitiktinai rastas kažkada vaikystėje tarp knygos puslapių įspraustas nurudęs lapas (kadaise skirtas vaikų kūrybinių darbelių projektui) – visi šie daiktai dvelkia šiluma, jaukumu ir sukelia maloniai saldžią nostalgiją.

Ar tai būtų mezgimas, drožinėjimas, mozaikos dėliojimas, ar koks nors kitas rankų darbas, pats procesas yra malonus. Jis ramina, žadina kūrybiškumą, na, o rezultatas – kaip papildomas apdovanojimas. Kuriant rankdarbį, rankos tarsi pasiduoda judesio terapijai ir šoka tam tikru ritmu, mintys paprastai nurimsta, mąstymas tampa aiškesnis, nuoseklesnis. Rankdarbio nepadarysi paskubomis, jis – skubotumo, išsiblaškymo, nekantrumo, nenuoseklumo priešingybė. Rankdarbis kilęs iš ten, kur laikas žingsniuoja lėtai. Kai jautiesi prislėgtas, abejingas, kai viskas tarsi slysta iš rankų ir spaudžia neviltis, kad nėra jėgų atlikti išsirikiavusius būtinus darbus, gal geriau ne versti save dirbti paskubomis ir nenuoširdžiai, o pasiimti rankadarbį ir kurį laiką leisti rankoms ramiai pasidarbuoti. Taip nuramintume niūrias, besiblaškančias mintis, o galiausiai būtų ir akivaizdus rezultatas – rankų darbo kūrinėlis.

Dauguma mūsų aplinkoje esančių daiktų yra pagaminti kažkieno, kažkur. Taip, buvo laikai, kai žmonės iš tiesų žinojo ir matė, kaip gimsta daiktai, pavyzdžiui, rūbas: nuo linų pasėjimo iki drabužio pasiuvimo. Dabar esame tik nedidelės daiktų gaminimo proceso dalies arba jau paties rezultato liudininkai. Rankdarbio kūrimas – vienas būdų patirti visumos išgyvenimą. Todėl rankdarbis ir teikia tiek džiaugsmo bei pasitenkinimo, net jei tai yra koks nors mažmožis. Esame pilnateisiai jo kūrėjai – nuo pradžios iki galo.

Virbalų skambčiojimas man yra itin mielas garsas ne šiaip sau. Prisimenu, kai būdama dar visai mažutė susirangydavau šalia mezgančios mamos ir, suradusi tarpą tarp jos ir mezginio, prisiglausdavau prie krūtinės. Iš vienos pusės girdėdavau, kaip skambčioja virbalai, iš kitos – mamos širdies plakimą. Vėliau, kai jau pati mokėjau megzti ir imdavomės to abi, susėdusios viena šalia kitos, klausinėdavau mamos visko, kas man įdomu: apie jos vaikystę, senelius, apie pirmąją meilę, studijų draugus, to meto išgyvenimus. Tokios mezgimo valandėlės ne tik padėjo geriau pažinti savo mamą, bet tai buvo ir tikros moteriškumo pamokos. Kai vaikas mato, kaip mamos ar tėčio rankos sukuria visiškai naują daiktą, suaugusysis jo akyse virsta tikru kūrėju, autoritetu, pastarojo sugebėjimas jam tampa pavyzdžiu, siekiamybe.

Rankdarbis – dovana vaikui, mamai, draugui, visai šeimai ar sau pačiam. Jis suartina tėvus ir vaikus, kantrybę ir malonumą, idėją ir išsipildymą. Tėtis, mama, savo dukrą ar sūnų moko sukurti gražų, skanų ar tiesiog įdomų daiktą, o šie vėliau to moko savo vaikus. Taip iš kartos į kartą perduodamas šilto bendravimo malonumas, atradimo džiaugsmas ir, svarbiausia, žinojimas, kad aš tikrai galiu kurti.“

Šaltinis: citatos iš  Egidija Šeputytė-Vatulevičienė „Rankdarbiai“

Parašykite komentarą