Rankų darbo nėriniai visais laikais buvo labai brangūs. Dėl nėrinių įsiskolindavo, žlugdavo finansiškai, net patekdavo į kalėjimus, mirdavo. Pagal oficialius dokumentus aristokratija ir bažnyčia nėriniams įsigyti išleisdavo milžiniškas sumas.
Nėriniais jau nuo neatmenamų laikų buvo puošiami rūbai, aplinka, namai, bet jų suklestėjimas ypatingai susietas su XV a. kostiumu.
POURBUS, Frans the Younger
Portrait of Isabella Clara Eugenia of Austria with her Dwarf
1599 m.
Oil on canvas, 217 x 130 cm
Royal Collection, Hampton Court
Nėriniai neriami vąšeliu atsirado daug vėliau.
Laikoma, kad nėrinių kūrybos menas atsirado XV amžiuje Europoje – Italijoje. Nėriniai buvo siūti, pinti arba derindavo abi technikas.
Pirmieji nėriniai buvo siuvami adata. Pradžioje buvo derinamas peltakiavimas ir siuvinėjimas tinkleliu. Šiuos nėrinius siuvinėjo ant lininio audinio lininiais siūlais. Jei nėriniai buvo siuvami pagal tam tikrą piešinį, tai šis iš pradžių buvo piešiamas ant pergamento. Siuvinėtoja storu siūlu sudygsniuodavo rašto kontūrus, tada siuvo ornamentus, jų vidų, siuvinėjo tiulį ir reljefinius kontūrus. Tada pagal pradinį sudygsniavimą žirklėmis iškarpydavo kiauraraščius.
Pinti nėriniai buvo daromi ant apvalios pagalvės daugelio pynimo ričių pagalba. Raštą dėjo ant pagalvės, o pynėja, pritvirtinusi siūlų galus smeigtukais, susmaigstydavo smeigtukus iki artimiausių susikertančių rašto linijų. Tada sukeisdavo pynimo rites vietomis taip, kad siūlai susikryžiuotų tarpusavyje. Po to išimdavo prieš tai susmeigtus smeigtukus ir susmeigdavo juos į naujas vietas pagal raštą.
Taip atrodo pynimo pagalvė su pynimo ritėmis
XVI amžiuje nėrinių gamybos įgūdžiai paplito į kitas Vakarų Europos šalis (Flandriją (Belgija) , Prancūziją , vėliau į kitas šalis).Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.5958-1859), Italija,1560-1570 metai, autorius nežinomas, siuvinėjimas šilku,linu, bei pintų nėrinių intarpas
XV amžiaus pabaigoje jau atsirado nėriniai daryti adata, nenaudojant audinio pagrindo. Iki to laiko buvo žinoma taip pat daug rūšių ažūrinio siuvinėjimo. Kartu su adata darytais nėriniais vystėsi ir pintų nėrinių atlikimo technika. Šių dviejų technikų derinimas atnešė nuostabių rezultatų. Iš tokio derinimo XVII a. atsirado gipiūro nėriniai, kurių gamyba labiausiai pasižymėjo Venecija – Venecijietiški nėriniai.
Nėrinių raštus kūrė tuo metu žinomi dailininkai. Kartu su nėrinių gamyba plito ir nėrinių raštai. XVI a. italų dailininkai išleido daugiau ne dvidešimt nėrinių raštų knygų. Yra žinomi jų autoriai: Niccolo Zoppino (1527), Bugato (1527), Paganino (1527), Tagliente (1534) ir kiti. Italijoje savo nėriniais meistrės labiausiai garsino Veneciją, Genują, Albissolą, Milaną. Nuo XV a. pabaigos labai išgarsėjo venecijietiški nėriniai su savo dantytais krašteliais, sudėtingais geometriniais raštais. Palaipsniui geometriniai raštai buvo vis sudėtingesni, atsirado žmonių ir gyvūnų figūros. O XVI a. pabaigoje buvo vaizduojamos mitologinės scenos.
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.T.297-1975) Italija, XVI a. antra pusė, linas, pinti nėriniai, siuvinėjimas karpytas(cutwork)
Viktorijos ir Alberto muziejus (NR.T.33&A-1980), Italija,1620-1640 m., (Linen cutwork, buttonhole stitches, and bobbin-lace borders)
XVII a. pradžioje nėrinių raštai buvo sudėtingi augalų motyvais paremti persipynimai linijų į vainikus su tulpėmis ir gvazdikais kraštuose. Šiuo periodu nėriniai baigdavosi dantytais pakraštėliais iš gėlyčių.
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.T.342-1912), Italija,1620-1630 m. pinti nėriniai
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.T.97-1973), Italija,Genuja 1620-1640 m. pinti nėriniai
XVII a. viduryje venecijietiškas gipiūras įgijo ryškias, puošnias formas, būdingas baroko epochai. Ornamentų ir detalių kraštus pradėta šešėliuoti siuvinėjant tankius reljefinius kontūrus. Simetrija ir griežtas ritmas, būdingas renesanso epochai, pradėtas keisti stilizuotu augaliniu ornamentu su daug vingiuotų linijų ir granatų vaisiais. Pradedami naudoti įvairūs ažūriniai tinkleliai, nėrinio kraštas daromas tiesus su nedideliais danteliais.
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.T.158-1992),Venecija,Italija, 1690m.,linas,siūti,pinti nėriniai
XVIII a. pradžioje ornamentas tapo smulkesnis ir vientisesnis. Reljefiniai kontūrai plonesni, rašte dominuoja mažos gėlytės ir lapeliai. Šiam paskutiniam itališkų nėrinių etapui būdingas stilius „rožė“ (Point de Rose): ant nėrinio viršaus tankus, smulkus ornamentas, kraštas tiesus su mažais danteliais.
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.110-1884), Burano, Italija, 1880 m., Burano Lace School,nėriniai adata
Žymus Milano gipiūras buvo pinamas (nesiuvinėjamas), be reljefinių kontūrų. Nuo Venecijetiškų nėrinių skyrėsi augaliniu ornamentu ir tinklelių įvairove.
Genujoje nėrinius pynė naudojant pynimo rites, iš auksinių ir sidabrinių siūlų.
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.T.150-1992), Genuja,Italija,1630-1640 m.,pinti nėriniai,linas
Iš Italijos XVII amžiuje nėrinių pynimas išplito į Flandriją (Belgija) . Čia nėrinių pynimas pasiekė didžiulį meistriškumo laipsnį. Flandrija ne mažiau garsi nei Italija savo nėriniais. Raštai buvo pinami panaudojant augalinį ornamentą . Jie garsėjo savo elegancija ir lengvumu. Šių nėrinių gamybai buvo auginami ypatingų rūšių linai, kurie buvo verpiami drėgnuose rūsiuose, tam kad siūlas būtų pakankamai tamprus ir lankstus. Verpalas buvo toks plonas, kad plika akimi sunkiai matomas. Juos verpė jaunos merginos. Iki šių laikų yra išlikusios dvi žymios nėrinių pynimo technikos Belgijoje – tai Briuselio ir Briugės nėriniai. XVII amžiuje, keičiantis madoms, nėrinių raštai tapo langvesni ir plonesni. To įtakoje atsirado tiulio nėriniai.
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.T.46 to C-1951),Briuge, Belgija,1900-1910 m.,pinti nėriniai
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.T.50-1949),Briuselis, Belgija, XVIII a.vidurys,pinti nėriniai
Briuselio nėriniai. XVIII a. – charakteringas motyvų pynimas tiulio fone.
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.171-1887), Briuselis,Belgija,1730-1750 m.,pinti nėriniai
Anglų-Briuselio nėriniai. XVII a. pabaigoje – XVIIIa. pradžioje nėriniai tiulio fone buvo žymūs Europos valstybėse kaip angliški. Toks nesusipratimas atsirado dėl politinių ekonominių priežasčių. Anglijos parlamentas dar antroje XVII a. pusėje uždraudė flamandiškų nėrinių importą, norėdami paskatinti vietinę nėrinių gamybą. Bet, kadangi flamandiški nėriniai buvo daug geresni už vietinius angliškus, tai pagamintus Flandrijoje nėrinius pradėjo įvežti kontrabandos būdu į Angliją, kur parduodavo kaip angliškus.
Valansjeno nėriniai iš Prancūzijos žymūs tuo, kad iš Italijos buvo vežama tiek daug itališko gipiūro ir kitų nėrinių, kad tai pradėjo kenkti šalies ekonomikai. Prancūzijos aukštuomenė tam išleisdavo milžiniškas sumas. Liudvikas XIII 1613 metais išleido įstatymą, kuriuo uždraudė nėrinių dėvėjimą. Nežiūrint to itališkų nėrinių importas į Prancūziją buvo labai didelis. To pasekoje 1665 metais buvo sukurta nėrinių gamybos meistrų mokymo mokykla, į kurią iš pradžių pakvietė mokytojus iš Venecijos. Jau po metų Prancūzijoje darė savus labai gražius ir elegantiškus nėrinius pagal įžymių dailininkų raštus. XVIII a. nėrinių gamyba Prancūzijoje tiek išsivystė, kad sudavė didžiulį nepataisomą smūgį Italijos nėrinių gamintojams. Išnyko itališkų nėrinių išskirtinumas ir jie Europoje nuėjo į antrąjį planą.
Viktorijos ir Alberto muziejus (Nr.T.335-1913), Valansjenas,Prancūzija,1720 m.,pinti nėriniai iš lino siūlų
Nerti vąšeliu nėriniai. Juos pradėjo nerti Airijoje XIX amžiuje. Pagal ornamentą jie nebuvo originalūs. Juose siekiama imituoti XVII a. gipiūrą.
Viktorijos ir Alberto muziejus(NR.CIRC.531-1913),Šiaurės Airija,1886 m. Nėriniai adata
Šaltiniai: 1. E.Vachelaid, Rankdarbiai, albumas Nr.22, leidykla „Kunst“ Talinas,1987 m.
2. Viktorijos ir Alberto muziejus
3. http://marinni.livejournal.com/449755.html?thread=4208603